Liudviko Rėzos kultūros centras

Gegužės 8 d. (antradienį) 17 val. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė) atidaroma Gito Markučio tapybos darbų paroda "Gamta ir žmogus". Tapytojo paveikslai žmogui primena apie ieškojimus, ilgesį. Ieškoma juose – tikrumo, paprastumo, Šviesos, o ilgesys prisėlina tada, kada supantis kasdienybės chaosas peržengia vidinio pasaulio ribas. Ilgesys padeda vėl (at)rasti save ir ryžtis matyti tai, kas yra aplink taip, kaip yra: be lūkesčių. Tačiau su viltimi neprarasti gebėjimo įžvelgti grožį, kuris kartais visiškai mažas, kartais – akinamai didingas.
Tai, ką kasdieną liečia mūsų akys yra tai, ką kiekvienam iš mūsų dovanoja Visata. Šios tikrovės struktūros yra unikalios. Ir tik nuo to, kiek esame atviri, jautrūs ir pastabūs, priklauso kiek kasdienybės grožis atsiskleis mūsų viduje: kokių jis bus spalvų, ar turės faktūras, o gal bus glotnus ir švelnus. G. Markučio drobės tai – atviras/atveriantis grožis. Atviras atradimams, kuriems nėra netinkamo laiko, nuovargio ar blogų aplinkybių. Menininko paveiksluose visada yra erdvės. Nes jis ją atveria.
Mikštos, apglėbiančios spalvos, blanki, lengva šviesa, menama horizonto linija ir abstrahuotos realybės formos – tai regima tapytojo gamtovaizdžiuose, kuriuose laikas ir erdvė susijungia į Vienį. Nelieka skirties tarp dabar ir ten, tarp rytoj ir čia, tarp vakar ir to, kas pasiliko mums už nugarų. Visa susijungia ir įteka į Amžinybę, kurios efemeriškas tvarumas jautriai atsiskleidžia religinės tematikos G. Markučio darbuose. Vyraujantys šalti, melsvi tonai, išryškinantys baltų dėmių ritmiškumą drobėse, kontrastuoja su žemiškų spalvų koloritu, priartinančiu vaizduojamus šventuosius ir angelus prie žemiškosios būties. Jie tampa artimi, neatsiejami ir taip reikalingi.
Per menininko paveikslus žiūrovas gali iš naujo ir iš naujo atrasti tai, ką buvo pamiršęs, o gal net gi praradęs. Kiekvienam skirtingas naratyvas – paslapties atskleidimas.

Ainė Jacytė

Gegužės 11 d. (penktadienį) 17 val. Liudviko Rėzos kultūros centro stiklinėje verandoje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė) atidaroma Aido Striogos akmenų skulptūrų paroda „Akmenų istorijos“.

Kūrybos šaltinis-gyvenimas
Gimiau 1968 rugpjūčio 10 d. Nuo mažumės augau kūrybos dvasios kupinoje aplinkoje. Tėvukas Leonas Strioga, žymus Lietuvos skulptorius, Nacionalinės premijos laureatas, visada gyveno kūrybos ritmu. Jei nekalinėjo, tai eskizavo, lipdė iš plastilino mažas figūrėles, kurioms sukurdamas pavadinimą tarsi įkvėpdavo gyvybę. O mama Dalia Striogienė daugybę metų dirbo Kauno viešojoje bibliotekoje. Jos iniciatyva bibliotekoje atsirado Meno skyrius. Mama – žodžio meistrė, giliai išjaučianti poeziją, daugybės organizuotų meno renginių įkvėpėja ir vedėja.
Būdamas vaikas, svajojau, kad dirbsiu šiukšlių mašinos vairuotoju – šis darbas man atrodė kaip ritualas, suteikiantis pastovumo, pasikartojimo, cikliškumo. O savaitgaliais būsiu laisvas ir kursiu skulptūras, nes jos - laisvė. Šiukšlių išvežiotoju netapau, o štai trauka skulptūrai augant vis didėjo.
Mokiausi dabartinėje Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje. Mano mokytojai – tapytojai Alfonsas Vilpišauskas ir Edmundas Salandžius, skatino ieškoti savo kelio, savo išraiškos. Tuo metu domėjausi visomis meno sritimis, ieškojau savęs, bandžiau, eksperimentavau, kurį laiką charizmatiškų tapybos mokytojų dėka buvau įsitraukęs į šią meno sritį.

Gegužės 17 d. (ketvirtadienį) 19 val. bus rodomas Izraelio ambasados kino projekto „Izraelio kinas tavo mieste“ trečiasis filmas "Pavėluotos mintys" Liudviko Rėzos kultūros centro koncertų salėje (L. Rėzos g. 54 C-9, Juodkrantė).
Filmas rodomas originalo – hebrajų – kalba su lietuviškais subtitrais.

Pavėluotos mintys, 2015, rež. Elad Keidan, 105 min, Izraelis
Filmo anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=nriSGV3O8g0

Tai – filmas kuriame susipina egzistencinės komedijos ir poetinės, filosofinės dramos žanrai. Juosta kupina unikalių Viduržemio jūros miesto uosto vaizdų. Siužeto centre – saulėta diena Haifoje ir du vyrai keliaujantys miesto Karmelio kalno laiptais. Vienas leidžiasi aukštyn, kitas – žemyn. Jaunas poetas Uri ir vidutinio amžiaus Mošė išgyvena savotišką nuosmukį savo asmeniniuose gyvenimuose. Vienas bando palikti miestą ir pabėgti nuo karo tarnybos prievolės, kas gresia kalėjimu, o kitas – kurioziškai išeina ieškoti žmonos pamesto auskaro ir bando suvokti, kodėl jo vedybinis gyvenimas nesusisekė. Filmas, debiutavęs 2015 m. prestižiniame Kanų kino festivalyje, pelnė tris aukščiausius Izraelio kino Oskarus „Ophir“ kategorijose už: geriausią scenarijų, geriausią montažą, geriausią garso dizainą.