Liudviko Rėzos kultūros centras

Liepos 20 d. (šeštadienį) 19 val. atidaroma Jūratės Kalvaitienės iš natūralių gamtos medžiagų sukurtų papuošalų paroda "Pakrantės spalvos" Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

"Esu Jūratė Kalvaitienė. Pirmoji mano darbovietė, baigus Kauno Technologijos
Universiteto studijas, buvo Kauno Dailės kombinatas. Jame
susipažinau su menininkais, jų kūryba, supratau, kad menas mane žavi
labiau nei technikos mokslai. Tačiau tik 2014 m. grįžau prie savo jaunystės
svajonių - ėmiau kurti individualius papuošalus, kuriuose siekiu naudoti
natūralias, gamtos sukurtas, medžiagas - akmenis, tauriuosius metalus ir t.t.
Siekiu tobulėti, visad ieškau naujų estetinių sprendimų ir pastebiu, kad mane vis labiau užburia paslaptingas natūralių akmenų žavesys. Viliuosi, kad ir Jūs mano papuošaluose atrasite tai, kas sušildys Jūsų širdis.
Dalyvavau parodose Arkos galerijoje Vilniuje,parodoje Kaune."
Jūrate Kalvaitienė

Rugpjūčio 2 d. - rugsėjo 5 dienomis vyks A. Miežiaus tapybos darbų paroda "Vaizduotės piligrimai" Liudviko Rėzos kultūros centro parodų centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)
"Kas daro A. Miežio paveikslus efektingais, patraukliais ir nebijokime šio žodžio – populiariais. Visų pirma jie keisti, tačiau suprantami. Tai reiškia, jog į juos žvelgdamas aiškiai matai spalvų, šešėlių ribas, geometrinių formų ir daiktų kontūrus. Išraiškingos idėjos paraleliai, skersai ir išilgai plakasi viename formate, netikėti siužeto posūkiai. Visa tai yra ir veikia. Tas taisyklių sulaužymas nėra kapstymasis iš beviltiškos padėties. Tačiau, ieškodamas būtent tokio, koks yra, meninio sprendimo, tokio, kokį regime paveiksluose, žingsniuodamas meninio pripažinimo linkui ir būdamas pakankamai sąžiningas, A.Miežis pasirinko takus per pievas ir brūzgynus. Aštrios dailininko piešinių briaunos pabrėžia sukurtų pavidalų trapumą. Jie lyg šydas, plonytė drobė, užtraukta ant „nieko” akių. Iš pažiūros paveikslai atrodo nerimti, persunkti „vaikiškos” stilistikos. Gėlės, vandens lašai, egzotiškų kraštų gyvūnai ir gyventojų veidai atrodo it kaukės ar muliažai, tarsi iš tąsios medžiagos, skaidrių perregimų tonų, vaiskių spalvų. Atskiros detalės – ranka, pėda, veidas – tarsi reljefai, suapvalinti iš regimosios pusės, o foninė lieka plokščia.
A. Miežio paveiksluose tarsi apčiuopiama ketvirtoji dimensija – laikas. Jis sustingęs embriono formoje. It negailestingai horizonte šmėkščiojąs apvaisintų kadrų rinkinys. A.Miežio tapyba artima metafizinės dailės tendencijoms. Lyriškos vaizdo deformacijos ir minkšta tapybinė plastika, laužyta linijinė perspektyva ir projekcija į plokštumą, dekoratyvumas ir stilizacija, ironija ir švelnus groteskas. Sutikite, neįprastas lydinys."

Dailėtyrininkas Ignas Kazakevičius