Liudviko Rėzos kultūros centras

Birželio 6 d. 17.00 val. atidaroma tekstilininkės Kristinos Šorienės batikos darbų paroda „Protėvių paveldas" Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki 2020 m. birželio 30 d.
Maloniai prašome renginyje dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) ir laikytis ne mažesnio nei 2 m atstumo.
Atsiprašome, bet asmenys, kuriems pasireiškia ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymiai (sloga, kosulys, čiaudulys, pasunkėjęs kvėpavimas) nebus įleidžiami į renginį.

Kristina Šorienė – tekstilininkė, puoselėjanti batikos ir šlapio vėlimo technikas. Kuria paveikslus, šviestuvus, sceninius kostiumus, scenografiją ir kt. Veda kūrybines dirbtuves amatininkų gildijos „Krikragaa“ ir Klaipėdos etnokultūros centro renginiuose, sveiko gyvenimo būdo festivalyje „Mandala“ ir kitur. Vyraujančios kūrybos temos: gamtos ir žmogaus santykis, baltų ir kitų pasaulio tautų raštai, švenčių tradicijos. Kasdienos kūrybai įkvepia dukrelė.

Ši paroda yra, gimtosios kultūros paveikto, Kristinos sąmonės srauto fiksacija. Tai iš esmės yra pasakojimas apie džiaugsmą, grožį ir gyvybę, atrastą savos tautos pavelde. Šis pasakojimas perteikiamas laisvais, eskiziškais batikos liejiniais, kurie kaip ledkalnio viršūnė parodo labai gražų, bet – savaime aišku, – mažytį baltų kosmogonijos trupinėlį.

Kristinos užfiksuotas sąmonės srautas neturi nei pradžios, nei pabaigos, nes toks yra pats fiksuojamas objektas. Todėl šie darbai tėra samtelis iš neišsenkančios paveldo informacijos upės. Tai galbūt yra kitas parodos tikslas – priminti apie prisilietimų prie begalybės prasmę. Kad ir kokios mažos ir nereikšmingos atrodytų mūsų pastangos prisiliesti prie begalinių tiesos ir gėrio šaltinių – jūros lašas taip pat yra jūra.

Mūsų protėviai taip pat stebėjo ir fiksavo. O kai mūsų nebebus, kosmogoninė tvarka niekur nedings, ir ją fiksuos kažkas kitas.

Povilas Šorys

Birželio 9 d. Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė) pristatoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“.

Maloniai prašome renginyje dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) ir laikytis ne mažesnio nei 2 m atstumo.
Atsiprašome, bet asmenys, kuriems pasireiškia ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymiai (sloga, kosulys, čiaudulys, pasunkėjęs kvėpavimas) nebus įleidžiami į renginį.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, suniokotoje Rytų Prūsijoje liko dešimtys tūkstančių beglobių vaikų. Ne vienas tūkstantis šių vaikų atkeliavo į Lietuvą ir šiandien yra Lietuvos visuomenės dalis, apie kurią, deja, labai mažai kalbama ir žinoma. Ilgainiui šiuos vaikus imta vadinti „vilko vaikais“. Šie vaikai yra brutalaus sovietinio teroro aukos ir baisių sovietinių nusikaltimų liudininkai. Atkeliavę į Lietuvą dar visai maži, jie rado prieglobstį, čia įleido šaknis, todėl nusipelno, kad jų balsas bylotų tragiškas, sunkiai protu suvokiamas gyvenimo istorijas.
Parodą sudaro 21 mobilus pastatomas stendas ir 10 mobilių monitorių. Stenduose – istorinė įvykių Rytų Prūsijoje apžvalga, paremta archyvinėmis fotografijomis ir dokumentais, „vilko vaiko“ dalią patyrusių asmenų istorijos, iliustruotos šeimų fotografijomis ir dokumentais, vaikų kelionės iš suniokotos Rytų Prūsijos į Lietuvą ir klajonių po skirtingas Lietuvos vietoves žemėlapis. Monitoriuose – dvylika filmuotų autentiškų liudijimų lietuvių/vokiečių kalbomis su subtitrais vokiečių/lietuvių kalbomis.

Birželio 23 d. 18 val. Liudviko Rėzos kultūros centro kiemelyje (L. Rėzos g. 8 B. Juodkrantė) vyks kultūros centro folkloro ansamblio „Aušrinė“ kompaktinės plokštelės „Lėkė volungė“ pristatymas.
Maloniai prašome renginio metu laikytis saugaus atstumo ir kitų būtinų visuomenės sveikatos saugos, higienos bei asmens apsaugos priemonių naudojimo rekomendacijų.
Tai antrasis ansamblio muzikos rinkinys, kuriame sutalpinta net 16 savito skambesio lietuvininkų dainų. Plokštelės dainos parinktos remiantis XIX a. pr. žymiausio lietuvių kalbos sergėtojo Martyno Liudviko Rėzos ir baltistikos pradininko Adalberto Becenbergerio tautosakiniu palikimu.
„Visos plokštelėje nugulusios dainos – šviesios ir gaivios. Tai įvairi muzika: vienos dainos užliūliuoja savo ramybe, todėl tinka tiek saulėlydžio palydai vienumoje, tiek vaiko lopšinei mėnesienoje, tiek rytinių spindulių pasitikimui brėkštant aušrai, kitos – linksmos ir šmaikščios jaunimo meilės, vestuvių ar užstalės dainos, yra ir liūdesiu, netektimis alsuojančių karinių dainų“, – apibūdina albumą ansamblio vadovė R. Pečiukonytė.
Ansamblio „Aušrinė“ atliekamos dainos įvairiaspalvės, kaip ir pats jo kolektyvas. Jis nedidelis, tačiau įvairus. Dalis žmonių yra atsikėlę gyventi iš kitų Lietuvos regionų, tačiau net ir gimusieji Kuršių nerijoje savo netolimų šaknų turėtų ieškoti Dzūkijoje, Sūduvoje, Žemaitijoje ar Aukštaitijoje – nėra nė vieno, kurio tėvai būtų kilę iš lietuvininkų ar kuršininkų.
Nepaisant to, kiekvienas iš jų pamilęs paslaptingą, vėju dvelkiančią vienbalsę Prūsų (Mažosios) Lietuvos ir Klaipėdos krašto dainuojamąją tautosaką, savo gyvenamąjį kraštą šiandien atstovauja ir pristato kaip lietuvininkai, kuršininkai. Kai kurie jų netgi mokosi kuršininkų – senųjų Kuršių nerijos gyventojų – kalbos.

Žymiausių Rytų Prūsijos mokslininkų tautosakinis palikimas