2020-08-18 Paroda „Kuršių nerijos žvejų pasaulio atšvaitai XX amžiaus pradžioje“

08/18/2020 10:00
09/30/2020 18:00
Zveju_paroda_III_2_35.jpg

Nuo rugpjūčio 18 d. eksponuojama kilnojamoji fotografijų paroda „Kuršių nerijos žvejų pasaulio atšvaitai XX amžiaus pradžioje“ iš Elisabeth Kluwe surinkto Juodkrantės gyventojų fotoarchyvo Liudviko Rėzos kultūros centro stiklinėje verandoje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Parodą sudaro 9 vnt. stendai.

Elisabeth Kluwe gimė Juodkrantėje (Schwarzort) 1920 m. vasario 23 d. žvejo Hanso Pietscho šeimoje, lankė Juodkrantės mokyklą, vėliau dirbo Juodkrantės savivaldos institucijoje (Bürgermeisteramt). 1943 m. Elisabeth Pietsch ištekėjo už Erwino Kluwe, o 1944 m. rudenį su pabėgėlių srautu pasitraukė į Vokietijos gilumą ir ilgus metus gyveno Varelyje netoli Oldenburgo, kur 2005 m. vasario 26 d. mirė sulaukusi 85-erių metų.
Elisabeth Kluwe aktyviai dalyvavo pabėgėlių iš Klaipėdos krašto kultūriniuose renginiuose, organizavo ne vieną senųjų juodkrantiškių susitikimą Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Ji buvo ir viena iniciatorių, 1994 m. sukvietusių po visą pasaulį (Vokietiją, Jungtines Amerikos Valstijas, Angliją, Švediją) išsibarsčiusius senuosius juodkrantiškius į susitikimą, praėjus penkiasdešimčiai metų po priverstinio jų pasitraukimo iš gimtosios Juodkrantės. E. Kluwe kartu su Peteriu Pflugu inicijavo ir lėšų rinkimą Juodkrantės bažnyčiai atnaujinti.
Beveik keturis dešimtmečius palaikydama ryšius su daugeliu senųjų juodkrantiškių šeimų, E. Kluwe sukaupė didžiulį fotoarchyvą, kurio svarbą pirmiausia suvokė patys jį padėję papildyti ikikarinės Juodkrantės gyventojai, pavadindami jį „Juodkrantės Biblija“ (originalo kalba – „Schwarzorter Bibel“). E. Kluwe fotoalbumas – neabejotinai unikalus kultūrinės atminties faktas, nepaprastai svarbus ne tik Juodkrantės, Kuršių nerijos, bet ir platesniame Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) bei Rytų Prūsijos istorijos kontekste.

KU doc. dr. Nijolė Strakauskaitė

Iš Elisabeth Kluwe prisiminimų apie Juodkrantę
Memeler Dampfboot Nr. 1 (1984 m. sausio 20 d.) 6-7 puslapis

"Dienoms trumpėjant ir audringiems rudens vėjams trankantis į duris ir langus, kai lauke darosi vis niūriau ir pilka, mano mintys krypsta į Juodkrantę. Pamenu, jog būtent vieną iš tokių siautulingų rudens dienų Kuršių mariose man teko įrodyti, ko esu verta. Kadangi neturėjome pagalbininko, ištraukti venterio tinklus su tėveliu teko man.
Kiekvieną venterio tinklą sudarė po dvi tinklo sienas su dideliais lankais, į galą siaurėjančiais taip, kad sugautos žuvys iš ten negalėtų ištrūkti ir kauptųsi. Tinklo „sparnai“ arba sienelės vedė į bučius, o tarp jų – kaip tinklinė tvora ištempta tinklo užuolaida su 35 į vandenį įsmeigtais poliais, kreipianti žuvis į bučius.
Esant ramiems orams, prie tinklo priplaukiama valtimi, iškeliamas lankas su atvira tinklo vieta, atrišamas mazgas, tinklas su lanku įkeliamas į valtį ir žuvys išpilamos. Pagalbininkas turi kabliu įsikinkti į stiebą ir laikytis. Jis atleidžia tiek, kiek reikia. Tada vėl valtis priartinama, užmezgamas mazgas, tinklas nustumiamas atgal į vandenį ir plaukiama prie kitos tinklo sienelės. Vieną kartą išmetus inkarą, galima išimti žuvis iš dviejų sienų.
Rudenį mariose žvejai gausiai sugaudydavo žiobrių. Tai tokia nedidelė karpžuvių rūšis, kurios kartais pasitaikydavo ir labai daug. Žiobrių žvejyba Juodkrantės žvejams buvo labai reikšminga. Žiobrius galima kepti arba išvalius konservuoti druskoje statinėse. Mes juos valgydavome žiemą. Ypač skanu būna juos valgyti kartu su virtomis bulvėmis. Sūdydavo ne tik žiobrius, bet ir ungurius. Rūpestingai išplovus druską, juos dar buvo galima ir rūkyti.
Prasidėjus rudens audroms, žvejyba Kuršių mariose baigdavosi. Laiku neištraukus tinklų, venteriniuose ar traukiamuosiuose tinkluose atsiverdavo didelės skylės, tad ruduo žvejams atnešdavo daugiau nuostolių negu įplaukų.
O lapkričio mėnesį prasidėdavo speciali žvejyba traukiamaisiais tinklais. Traukiamaisiais tinklais dirba trijų žvejų komandos, tai yra šeši vyrai. Tie trys šeimininkai – tinklo bendrasavininkiai. Traukiamu tinklu žvejai gaudydavo stintas, vėlyvą rudenį atklystančias į marias. Taip pat pūgžlius bei daugybę limandų, kurias kiaulių pašarui parduodavo ūkininkams kitoje marių pusėje.
Žvejybos traukiamais tinklais prie Avino kalno sezonas man vaikystėje atrodydavo labai romantiškas. Faktas, kad žvejojama tam, kad užsidirbtume pinigų, man tada dar nerūpėjo. Romantika kvepėjo stovyklavietė tarp kopų, miško gale. Jaunimas iš miško atnešdavo malkų ir kūrendavo didelį laužą, kuris visus aplink jį sutelkdavo.
Kai vėjas palankus ir vandens sąlygos tinkamos, net kelias savaites visas gyvenimas čia vykdavo lauke. Šiltą maistą žvejams atnešdavo moterys, seneliai, vaikai – dažnai net atveždavo vežimu, kad grįždami galėtų parsigabenti ir laimikį. Namuose šeimynai tekdavo rūšiuoti laimikį ir atskirti dideles žuvis nuo smulkių.
Rūšiuojant reikėdavo saugotis smailių pūgžlių spyglių, nes jie skausmingai badydavo rankas. Stintos ir pūgžliai – skanios žuvys. Stintas kepdavo keptuvėje, pūgžlius virdavo ar troškindavo orkaitėje. Valgyti juos su virtom bulvėmis būdavo tikras skanumėlis.
Traukiamųjų tinklų žvejybos laimikį veždavo į turgų Klaipėdoje ar Priekulėje. Tačiau dar prieš turgadienį pas mus atvykdavo ir žuvų prekeiviai iš anapus marių supirkti limandų, kurias veždavo parduoti į kaimus.
Advento laikotarpiu stintos būdavo gardžiausios. Nors laimikis negausus, bet jas parduodavo už geresnę kainą."