Šv. Kalėdų papročiai

12/25/2012 15:58
christmas.jpg

Kalėdos (gruodžio 25 d.-26 d.) - senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti. Dabartinėse Šv. Kalėdose tebegalime rasti daug senųjų papročių, ypač būrimų ir ateities spėliojimų. Senais laikais Kalėdos buvo švenčiamos tris dienas. Žemdirbių tautoje tai buvo įmanoma, nes žiemos viduryje darbai sumažėja, bereikia apsiruošti namuose ir prižiūrėti gyvulius. Pirmoji Kalėdų diena buvot tokia šventa, kad tik pačius būtiniausius darbus tebuvo leidžiama atlikti. Niekas nevaikščiojo į svečius, net valgių negamino: buvo valgoma tai, kas pagaminta anksčiau. Kalėdų rytą, dar prieš pusryčius, šeima giedodavo šventas, kalėdines giesmes, paskui vienas kitą sveikindavo su šventomis Kalėdomis, o po to jau valgydavo pusryčius. Švenčiant Kalėdas kaime, anksti rytą nuimdavo šieną nuo Kūčių stalo ir išnešdavo gyvuliams. Nuėmę šieną žiūrėdavo, ar daug sėklelių - grūdų - iš šieno pribiro. Jeigu jau daug rasdavo, tai ateinančių metų derlius bus labai geras. Žmonės, išėję į lauką, žiūrėdavo, koks Kalėdų oras. Jeigu Kalėdos baltos - tai Velykos žalios. Jei pasitaikydavo, kad per Kalėdas sniegas dar nebuvo padengęs žemės, tai Velykose tikrai snigs. Vėlesniais laikais žmonės daugiau judėdavo iš namų pirmąją Kalėdų dieną, tačiau nebuvo užmirštama, kad tai Jėzaus Gimimo šventė. Pavyzdžiui, kaimynai susirinkdavo į didesnio ūkininko trobą, giedodavo kalėdines ir kitas šventas giesmes, bendrai pasimelsdavo, o tik tada pasirodydavo muzikantai. Šeimininkas ir šeimininkė pirmieji pradėdavo šokti. Tai buvo oficiali advento pabaiga, nes advento metu linksmintis vengiama arba net draudžiama. Kalėdų laikotarpis Lietuvoje trunka iki Trijų Karalių.
Sodas (Marcinkonių etnografinis muziejuje
Kalėdų eglutės puošimas

Kalėdų eglutės Lietuvoje pradėtos plačiau puošti nepriklausomybės metais (ypač antrajame jos dešimtmetyje). Šis paprotys ir dauguma eglutės papuošalų atėjo iš Vokietijos. Papuošalai buvo stikliniai - įvairios figūros: angelai, seneliukai, kareivėliai, varpeliai, burbulai. Taip pat kabindavo saldainius su spalvotais, blizgančiais popierėliais, raudonus obuolius. Vaikai po Kalėdų galėdavo „nusiskinti“ skanumynus, o žaisliukai buvo padedami kitiems metams. Apie šiaudinius eglutės papuošalus nebuvo žinoma. Šiaudiniai ornamentai, pagaminti iš tikrų kvietinių arba ruginių šiaudų, buvo vartojami sodiečių pirkioms papuošti vestuvių ar kitų švenčių metu. Jų gaminimą JAV atgaivino buvusioji Lietuvos generalinė konsulė Juzė Daužvardienė su seselių kazimieriečių pagalba, kai Čikagos Mokslo ir Pramonės muziejus pakvietė lietuvius dalyvauti tarptautinėje kalėdinių eglučių parodoje. Kadangi eglutes apšviesdavo tikrų žvakučių liepsnelėmis, jos buvo uždegamos tik vieną kartą - Kūčių vakarą po vakarienės. Pirmąsias eglutes puošdavo miestuose, vėliau ir miesteliuose, o kaimo žmonės dar nevisad puošdavo iki pat paskutiniųjų laisvos Lietuvos gyvavimo metų.
Kalėdiniai papročiai ir įpročiai

Mūsų protėviai per Kalėdas keldavosi anksti rytą, nudengdavo Kūčių stalą, žiūrėdavo, ar nėra vėlių buvimo pėdsakų. Nuimtą nuo stalo šieną dalydavo gyvuliams. Prosenovinis tradicinis Kalėdų valgis buvo šerniena arba kiauliena. Šernas arba kiaulė figūruoja daugelio Europos tautų kulte. Lietuvoje plačiai buvo paplitęs paprotys prieš Kalėdas skersti kiaulę ir atlikti skerstuvių apeigas. Paskerstos kiaulės galva, papuošta žalumynais, buvo vienas iš kalėdinių patiekalų. Žemaitijoje ant Kalėdų stalo buvo dedamas šiupinys su kyšančia dubens viduryje kiaulės uodega. Didelė magiška jėga buvo priskiriama sveikinimams bei linkėjimams. Jie buvo laikomi savotiškais užkalbėjimais, turinčiais neabejotinai išsipildyti. Per Kalėdas ir visus tarpušvenčius žmonės giedodavo iš senovės išlikusias kalėdines giesmes su priedainiu „Leliu Kalėda“, „Leliumai“, „Alelium Kalėda“, „Aladumai ladum“ ir t. t. Vienas iš seniausių papročių yra persirengimas meška. Meškos kultas yra žinomas daugeliui Europos ir Azijos tautų. Meška plačiai žinoma mitologinėje tautosakoje. Lietuviai, kaip ir kitos tautos, per žiemos šventes garbino devyniaragį elnią, žiloje senovėje buvusį daugelio genčių totemu. Apie elnio kultą Lietuvoje žinių mums duoda archeologinės iškasenos, rašytiniai šaltiniai ir mitologinė tautosaka. Devynaragio elnio žalvarinis pasidabruotas atvaizdas, datuojamas III-IV a., aptiktas sūduvio kunigaikščio kape, Šveicarijos pilkapyje, netoli Suvalkų. Eglutės puošimas riešutais, obuoliais bei degančiomis žvakutėmis nebuvo atsitiktinis. Riešutai ir obuoliai simbolizavo vaisingumą: jie turėję pirmiausia pagausinti derlių. Tuo tarpu žvakučių deginimas ant Kalėdų eglutės buvo siejamas su prosenių vėlių atminimu. Be to, šiai ugniai buvo suteikiama ypatinga antgamtinė reikšmė - esą ji apsauganti šeimą nuo visokių blogybių. Laikotarpis nuo Šv. Kalėdų iki Trijų Karalių buvo vadinamas tarpušvenčiu, tarpukalėdžiu ir pan. Tikėta, kad tuo metu visur pilna visokių antgamtiškų esybių, kad slankiojančios įvairios dvasios, laumės, jos šokančios, lėbaujančios, keliančios vestuves. Žmogus bijodavo sutikti Laumę, tikėdamas, kad sutiktoji jį persekiosianti arba jis mirsiąs.