M.L.Rėza vaduojasi iš stereotipų nelaisvės

Mokslininkų globojamas kultūros centras Juodkrantėje vystys mokslą ir puoselės kultūrinį Mažosios Lietuvos paveldą

Raimonda Ravaitytė-Meyer

Metus veikiantis Liudviko Rėzos kultūros centras Juodkrantėje įsteigė mokslininkų kuratoriumą, pasiryžusį naujai pažvelgti į Martyną Liudviką Rėzą ir jo epochą.

Kitokia tiesa

Martynas Liudvikas Rėza- kas jis: vokietis, lietuvis ar kuršis? Prieš dešimt metų taip iškeltas klausimas tarptautiniuose mokslininkų forumuose atrodė kone šventvagiškas, nes nuo senų laikų lietuvio sąmonė buvo „maitinama“ stereotipais apie neabejotinai lietuvišką Rėzos kilmę, o jis pats buvo iškeltas kaip lietuvių tautos dainius ir tautosakininkas.

Tiesa, jog L.M.Rėza buvo šiandien jau nebeegzistuojančios Prūsijos monarchijos pilietis ir karštas patriotas, ne tik kultūrininkams, bet ir vyresnės kartos akademinės visuomenės atstovams buvo „skaudi“. O Kuršių nerijoje, iš kurios, žinia, yra kilęs M.L.Rėza, ilgus šimtmečius gyvavo daugia kultūrė terpė. Bažnyčių dokumentai fiksavo  trikalbystę – vokiečių, lietuvių ir kuršininkų, nors oficiali valstybinė kalba buvo vokiečių.

Todėl kai L.M.Rėza kalba apie tėvynę ir lietuvių tautą, jo patriotizmas sietinas tik su Rytų Prūsija, kurios šiaurės rytuose buvo Prūsų Lietuva - etnokultūrinis regionas, kuriame gyveno lietuvininkai.

Šias ir kitas tiesas vieną po kitos atvertę Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto jaunieji mokslininkai, pasitelkę kolegas iš kitų šalies ir užsienio universitetų, padarė tikrą mūsų kultūrinės sąmonės perversmą.

Dėmesį išprovokavo T.Manas

2006-aisiais, minint M.L.Rėzos 230-ąsias gimimo metines, Juodkrantės parodų namuose buvo surengta mokslinė konferencija, kurios pranešimų pagrindu išleista knyga „Martynas Liudvikas Rėza:epochų atspindžiai“, vainikavusi daugelio metų mokslines paieškas.

Minėta knyga, išleista 200 egzempliorių tiražu, buvo bemat išgraibstyta nespėjusi pasiekti knygynų lentynų, o jos pristatymai susilaukė išskirtinio visuomenės dėmesio.

Juodkrantės konferencija atliko ir kitą svarbų vaidmenį – ji garsiai paskelbė apie naujo Liudviko Rėzos kultūros centro įkūrimą senosios Juodkrantės mokyklos pastate, kurį vėliau „palaimino“ Neringos savivaldybės taryba.

Pasak vienos iš Liudviko Rėzos  kultūros centro „krikštamočių“ Klaipėdos universiteto doc.dr. Nijolės Starkauskaitės, idėja įkurti minėtą centrą brendo ilgai, tam reikėjo „užaugti“, sutelkti protus ir, be abejonės, parengti visuomenę – laužant stereotipus apie M.L.Rėzą, jo epochą ir apskritai Rytprūsių istoriją.

Iškelti M.L.Rėzą provokavo ir nuolat augantis dėmesys Tomui Manui, labai novatoriškai pradėjęs dirbti Tomo Mano kultūros centras Nidoje. Vis pasigirsdavo šūkių: „Tomas Manas – gerai, bet jis ne mūsų kultūros žmogus, o kur Liudvikas Rėza, kur mūsų kultūra?“

Doc. dr. N.Strakauskaitė ir vėl bandytų atstatyti istorinę tiesą: būtent Tomo Mano kultūros centras pirmasis dar 1997-aisiais surengė tarptautinį seminarą „Rėzos epochos žmonės“, davusį pradžią kitokiam M. L. Rėzos ir jo laikmečio suvokimui. O Tomo Mano kultūros centro direktorė Vitalija Jonušienė buvo viena pagrindinių Rėzos kultūros centro sukūrimo iniciatorių.

Įkūrė kuratoriumą

Pasak doc. dr. N.Strakauskaitės, prieš metus įkurtas Liudviko Rėzos kultūros centras nedavęs ramybės nei jai, nei jos mokytojai Vitalijai Jonušienei: kaip jį paversti regioninės reikšmės kultūros centru, kokiu keliu eiti, kaip suburti akademinę ir kultūrinę visuomenę po L.Rėzos vėliava?

Sausio 9-ją, M.L. Rėzos gimimo dieną, į jo vardu pavadintą kultūros centrą Juodkrantėje buvo sukviestas solidus mokslininkų ir kultūros darbuotojų būrys, iškėlęs sau  tikslą  nubrėžti  artimiausiųjų metų centro veiklos perspektyvas.

Tomo Mano kultūros centro pavyzdžiu nuspręsta įsteigti Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumą, kurio pirmininke išrinkta juodkrantiškė Klaipėdos universiteto doc. dr. N.Strakauskaitė.

Po karštų diskusijų buvo suformuluotos dvi L.Rėzos centro veiklos kryptys - mokslinė, rengiant konferencijas ir seminarus, bei kultūrinė, puoselėjant kultūrinį Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) paveldą.

Doc. dr. N.Strakauskaitė apibrėžė artimiausiųjų metų centro veiklos kryptį – „Kuršių marių regionas – kultūrinių kontaktų erdvė“, kurios tikslas kultūriškai sujungti ilgus šimtmečius intensyviai bendradarbiavusius krantus abipus Kuršių marių.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslinė darbuotoja dr. Liucija Citavičiutė pranešė džiugią žinią, jog plačią visuomenę pasieks jau baigiami rengti L.Rėzos rašytinio palikimo penki tomai. Juose bus ne tik jo surinkta tautosaka, bet ir teologinis bei filosofinis palikimas, rankraščiai. Poetas Antanas A.Jonynas šiam leidiniui į lietuvių kalbą verčia  Rėzos „Pruteną“.

Įsteigs prestižinę premiją?

Klaipėdos universiteto Teologijos katedros vedėjas doc. Arūnas Baublys pasiūlė muziejininkų paramą gerinant jau kelerius metus Juodkrantės L.Rėzos centre esančią istorinę ekspoziciją, kurioje, be kita ko, kompiuterinėje laikmenoje labai plačiai pristatytas ir M.L.Rėza.

Doc. A.Baublys tvirtino, jog į Rėzos centro mokslinę veiklą būtina įtraukti jaunosios kartos vokiečių mokslininkus, kuriems istoriniai Rytprūsiai tampa naujų paieškų objektu.

Prof. Rimantas Sliužinskas iškėlė mintį 2009 metais Klaipėdos universiteto rengiamą mokslinę konferenciją “Kultūrinio daugiasluoksniškumo ir kultūrinės tapatybės problema“ perkelti į L.Rėzos centrą Juodkrantėje, nes tai tiesiogiai susiję su M.L.Rėza, kaip kelių kultūrų asmenybe.

Mokslininkai svarstė įvairius kelius, kaip ugdyti M.L.Rėzos gerbėjus tarp akademinio jaunimo. Kuratoriume sutikęs dirbti Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrado srityje kultūros atašė Arvydas Juozaitis iškėlė mintį rengti  Lietuvos ir Kaliningrado universitetuose studentų darbų konkursą. Filosofas A.Juozaitis pažadėjo būti Rėzos centro ambasadoriumi buvusiame Karaliaučiuje, kuriame M.L.Rėza praleido didžiąją gyvenimo dalį.

Labai patraukliai kuratoriume nuskambėjo dvi kultūrinės iniciatyvos. Pirmoji , Klaipėdos universiteto Senato pirmininkės prof. Daivos Kšanienės siūlymu, M. L. Rėzos vardą garsinti Juodkrantėje rengiant folkloro šventę, kuri ieškotų savitų būdų, kaip populiarinti ne tik jo dainas, bet ir evangeliškas giesmes. Antroji – savivaldybei siūlyti įsteigti Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premiją - kaip prestižinį apdovanojimą, teikiamą už iškiliausius regiono kultūros darbus.

Neringos savivaldybės kultūros skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis siūlė naujajam centrui eiti grynosios pamario krašto kultūros puoselėjimo keliu ir žadėjo visų gerų idėjų paramą.

            Doc. dr. N.Strakauskaitė po pirmojo kuratoriumo posėdžio sakė, jog naujajam centrui idėjų badas tikrai negresia, ir kaip sėkmės garantą paminėjo dr. Silvos Pocytės vadovaujamą Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutą, kuris nuo pat centro įkūrimo tapo neoficialiu jo kuratoriumi ir rėmėju.

„Klaipėda“, “Menas“, sausio 11, 2008.

Raimondos Ravaitytės-Meyer nuotraukos