Liudviko Rėzos Kultūros centras

Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija

PATVIRTINTA Neringos savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. T1-239 (Neringos savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. T1-89 redakcija) (Neringos savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. T1-118 redakcija) MARTYNO LIUDVIKO RĖZOS VARDO KULTŪROS IR MENO PREMIJOS SKYRIMO TVARKOS APRAŠAS I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premijos skyrimo tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas) numato pretendentų Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premijai (toliau – Premija) gauti siūlymo ir premijos skyrimo tvarką. 2. Premija skiriama už Kuršių nerijai ir/ar Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą šiose srityse: 2.1. mokslinė tiriamoji veikla; 2.2. edukacinė veikla; 2.3. etninės kultūros ir kultūros paveldo puoselėjimas; 2.4. garso, vaizdo įrašų bei kitų leidinių, užtikrinančių materialaus ir nematerialaus paveldo išsaugojimą, leidyba; 2.5. klasikinių bei šiuolaikinių menų sklaida; 2.6. literatūra; 2.7. liaudies menas; 2.8. iniciatyvos, populiarinančios Kuršių neriją ir prisidedančios prie turizmo plėtros regione. 3. Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premijai gauti gali būti pristatomi Neringos savivaldybėje, Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys fiziniai asmenys, meno kolektyvai, studijos, būreliai, klubai, nevyriausybinės organizacijos, asociacijos, kitos visuomeninės kūrėjus vienijančios institucijos. 4. Kartu su premija įteikiamas premijos laureato diplomas, kurį pasirašo savivaldybės meras. II. PRETENDENTŲ SIŪLYMAS 5. Pretendentus premijai gauti gali siūlyti savivaldybės administracija, savivaldybės kultūros ir švietimo įstaigos, aukštosios mokyklos, nevyriausybinės organizacijos, asociacijos, kitos visuomeninės kūrėjus vienijančios institucijos iki kiekvienų metų spalio 15 d. 6. Informaciją apie pretendentų dokumentų priėmimą Neringos savivaldybės administracija kasmet skelbia žiniasklaidos priemonėse ir savivaldybės interneto svetainėje. Kartu su pretendento siūlymu turi būti pateikti ir šie dokumentai: 6.1. pretendento gyvenimo ir veiklos aprašymas; 6.2. rekomendacija (kultūros ir švietimo įstaigų, aukštųjų mokyklų, asociacijų, visuomeninių organizacijų ir pan.); 6.3. kita premijai gauti reikšminga medžiaga. III. PREMIJOS SKYRIMAS 7. Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premiją skiria Neringos savivaldybės taryba, pritarus Liudviko Rėzos kultūros centro tarybai (kuratoriumui) ir savivaldybės tarybos komitetui, atsakingam už kultūros sritį. Premija mokama iš savivaldybės biudžeto lėšų, jos dydis – 2,0 tūkst. Eur. 8. Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija tam pačiam asmeniui gali būti suteikiama ne anksčiau kaip po 5 metų nuo premijos gavimo. 9. Premija skiriama kasmet sausio mėnesį. 10. Premija teikiama kartu su laureato diplomu viešose iškilmėse, minint Martyno Liudviko Rėzos gimimo metines. IV. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS 11. Tvarkos aprašo įgyvendinimą kontroliuoja Neringos savivaldybės administracijos kultūros skyrius, teikdamas ataskaitas Neringos savivaldybės administracijos direktoriui.
 
2010 sausio 8 d. įteikta I-oji Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija Neringos tautodailininkui Eduardui Antanui Jonušui.

E.jonusas
Eduardas Jonušas gimė 1932 m. balandžio 3 d. Pikeliuose, Židikų valsčiuje, Mažeikių apskrityje nuo 2014 m. gyveno ir kūrė Nidoje Lietuvos tautodailininkas, vienas žymiausių šių laikų Neringos menininkų.
Sunkiais tarybiniais laikais visą laiką sekamas KGB ir apsigyvenęs Neringoje Eduardas Jonušas tapo tuo žmogumi, kurio didžiulės energijos konfliktuojant su miesto valdininkais ir net bendruomenės dalimi, pavyko išsaugoti ir prikelti naujam gyvenimui senąjį ikikarinį Kuršių nerijos paveldą. Neringiškiai Jį vadina Kuršių nerijos atgimimo simboliu.
Pagrindiniai Eduardo Jonušo darbai:
•Atstatytos unikalios senosios Nidos etnografinės kapinės su kuršiškais krikštais
•Sugrąžintos Neringos simboliu tapusios vėtrungės
•Gražintas į kultūrinį lauką M. L. Rėza, 1976 m. pastatytas pirmasis paminklas ant Skirpsto kopos Pervalkoje
•Kaltinio vario pano „Pašto karieta“ Nidoje autorius
•Rodyklės „Neringos vartai“, Smiltynėje
•Vario skulptūra „Jūratė ir Kastytis“, Nidoje
•Medžio pano darbas Neringos savivaldybėje
•Titulinė skulptūra į „Raganų kalną“ ir t. t.
•Daug tapybos darbų Kuršių nerijos tema, išsiskiria Jo kūryboje ir unikalus filosofinio siurrealizmo ciklas „Penktasis planetos ciklas
•Eduardo Jonušo „gulbės giesmė“ – senojo Kuršių kurėno sugrąžinimas į Kuršiu marias.
•Eduardą Jonušą laikome žymiausiu Neringos kraštotyrininku, prisidėjusiu prie Neringos muziejų ekspozicijų, kraštotyros ekspozicijų formavimu
•Surengė keletą personalinių parodų Vokietijoje, Lenkijoje, Estijoje ir Lietuvoje
•Išleido keletą knygų

Eduardas Antanas Jonušas už nuopelnus Lietuvai yra apdovanotas:
•2002 m. DLK Gedimino 5 laipsnio ordinu
•2004 m. Neringos garbės pilietis
•2010 m. Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija
Eduardo Jonušo veiklos reikšmė išsaugant Mažosios Lietuvos paveldą tik pastaraisiais metais tampa vertintina ir aktualia, o Jo, kaip kūrėjo, unikalūs skulptūros ir dailininko darbai dar tik laukia rimto įvertinimo.
Eduardas Jonušas mirė 2014 m. ir, įvertinant jo nuopelnus, palaidotas Nidos etnografinėse kapinėse.

2011 m. sausio 8 d. įteikta II-oji Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija doc. dr. Nijolei Strakauskaitei

Doc. dr. Nijolė Strakauskaitė gimė 1957 m. vasario 14 d. Juodkrantėje

Baigė Vilniaus universitetą, dirbo Klaipėdos universiteto BRIAI vyresniąja mokslo darbuotoja; Istorijos ir archeologijos katedros docentė. Nijolė Strakauskaitė aktyviai reiškėsi akademinėje ir visuomeninėje spaudoje, populiarindama Mažosios Lietuvos istoriją. Naudojasi kiekviena proga supažindinti Neringos bendruomenę su istoriniais šio krašto įvykiais, žmonėmis, kultūros švietimo ir visuomeninio identiteto kaita šioje teritorijoje. Nuolat skaito paskaitas istorine tematika, Neringiškiams ir lankytojams. Nuo 2001 m. Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo narė, nuo 2007 m. Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumo narė (2007–2014 m. šio kuratoriumo pirmininkė), nuo 2013 m. Kuršių nerijos nacionalinio parko tarybos narė, nuo 2014 m. Elko istorijos muziejaus mokslo tarybos narė.

1999 m. stažavosi Vidurio Europos universitete (Vengrija), 2000 m. – Humboldto universitete Berlyne, 2009 m. rinko medžiagą Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve Berlyne. Studijų „Kuršių nerija – Europos pašto kelias“ (2001, išverstos į anglų, vokiečių, rusų k.), „Kultūros kraštovaizdis prie Kuršių marių“, kelionių vadovų po Klaipėdą, Kuršių neriją ir Karaliaučių, kelių dešimčių mokslinių straipsnių lietuvių, vokiečių, prancūzų, rusų kalbomis autorė.

Pagrindiniai darbai:
• „Kultūros kraštovaizdis prie Kuršių marių“
• Studija „Kuršių nerija – Europos pašto kelias“
• Kelionių vadovas „Klaipėdą“. „Kuršių neriją“. Karaliaučių;
• Straipsniai istorine kultūrine tematika daugeliu kalbų moksliniuose leidiniuose ir periodikoje

 

2012 m. sausio 7 dieną įteikta III – oji Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija, šios premijos laureate tapo rašytojo Tomo Mano (Thomas Mann) memorialinio muziejaus direktorė Vitalija Teresa Jonušienė.

V. JonusieneVitalija Teresa Jonušienė gimė 1941 m. Panevėžyje, nuo 1946 m. Vilniuje. 1971 m. baigė Vilniaus universiteto istorijos fakultetą.

Laureatė aktyviai dalyvauja Neringos kultūriniame ir socialiniame gyvenime, daug jėgų skiria Kuršių nerijos vertybių puoselėjimui, bei jos vardo garsinimui pasaulyje. Vitalija Teresa Jonušienė su savo vyru E. A. Jonušu 1976 m. inicijavo M. L. Rėzos du šimtųjų metinių paminėjimą Neringoje, sugrąžino pastarąjį į Mažosios Lietuvos bei Kuršių nerijos kultūrinę erdvę, aktyviai dalyvavo pastatant pirmąjį paminklą M. L. Rėzai Pervalkoje, bei pavadinant pagrindinę Juodkrantės gatvę Liudo Rėzos vardu. Daugiau kaip 15 metų vadovaudama Tomo Mano kultūros centrui ir muziejui V. T. Jonušienė prisidėjo prie daugelio iniciatyvų, edukacinių programų, pati buvo iniciatorė daugelio kultūrinių reiškinių, susijusių su Kuršių nerijos istorija ir kultūra. Rėmė ir padėjo rengiant šia tema leidinius. Ištisa neringiškių karta mena ją kaip puikią istorijos mokytoją ir žmogų, stovėjusį prie Lietuvos ir Vokietijos draugystės atgimimo ištakų Kuršių nerijos kultūros ir istorijos kontekste.
Įvertinęs ilgametę ir nuoseklią bei rezultatyvią V. T. Jonušienės veiklą, Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumas ir Neringos savivaldybė vieningai nutarė skirti jai M. L. Rėzos premiją.

 

2013 m. sausio 11 d. Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo paminėtos Martyno Liudviko Rėzos 237-osios gimimo metinės. Minėjimo metu buvo įteikta ketvirtoji Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija.

Neringos savivaldybės tarybos sprendimu, pritarus Liudviko Rėzos kultūros centro tarybai, ji skirta žymiam kultūros ir visuomenės veikėjui, filosofui, humanitarinių mokslų daktarui Arvydui Juozaičiui.

„Neringoje žmonės ne vieną dešimtmetį siekė įprasminti Kuršių nerijoje gimusio L. Rėzos vardą. Tai atspindi 1975 metais Eduardo Jonušo iš medžio sukurtas paminklas žymiam prūsų lietuvių visuomenės veikėjui atminti, atsiradęs laikotarpiu kai apie tokias istorines asmenybes kaip L. Rėza nebuvo plačiai kalbama. Šia premija taip pat siekiame puoselėti Kuršių nerijos kultūrinį paveldą, skatinti L. Rėzos idėjų ir darbų tęstinumą“, – apie L. Rėzos vardo įprasminimo svarbą kalba Neringos savivaldybės meras Antanas Vinkus.
Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija skiriama nuo 2009 metų už Kuršių nerijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą puoselėjant etninę kultūrą ir kultūros paveldą. Taip pat už šiam kraštui reikšmingus pasiekimus literatūros, liaudies meno, klasikinių bei šiuolaikinių menų sklaidos srityse bei iniciatyvas, populiarinančias Kuršių neriją ir prisidedančias prie turizmo plėtros regione.
Dr. A. Juozaičiui premija skirta įvertinant jo pastangas puoselėti lituanistinės kultūros tradiciją, aktualią šių dienų Neringoje, Klaipėdoje ir Kaliningrado srityje. Arvydas Juozaitis buvo pirmojo Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumo narys, nuosekliai rūpinosi Liudviko Rėzos vardo įamžinimu dirbdamas kultūros atašė Kaliningrade (2004-2009 m.).

Penktoji Kuršių nerijoje gimusio Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija skirta filologei, Mažosios Lietuvos lietuvių rašytojai tyrėjai, vertėjai, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresniajai mokslo darbuotojai dr. Liucijai Citavičiūtei.

tyrėja. 1980 m. Vilniaus universitete baigė vokiečių filologiją. 1989–2002 m. Vilniaus universitete dėstė vokiečių kalbą. 2001 m. apgynė daktaro disertaciją Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaro poveikis lietuvių raštijos ir knygos kultūros plėtotei XVIII–XIX amžiuje. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dirba nuo 2002 metų.

Išvertė ir spaudai parengė G. Ostermejerio „Rinktinius raštus“ (1996 m.), M.L G. Rėzos „Lietuvių kalbos seminaro istoriją“ (2003 m.), išvertė M. Merlino (Mörlin) traktatą „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“ (2006 m.), N. Lechleitnerio pasakojimų rinkinį „Sielos sparnai“ (2000 m.). Šifruoja ir skelbia Mažosios Lietuvos senosios lietuvių raštijos tekstus. Verčia į lietuvių kalbą įvairių tautų autorių knygotyros ir literatūros teorijos tyrinėjimus.

Svarbiausias veikalas – monografija „Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras: istorija ir reikšmė lietuvių kultūrai“ (2005 m.).

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji darbuotoja dr. Liucija Citavičiūtė kruopščiai dirba su Mažosios Lietuvos regiono raštais, aktyviai ir kūrybingai prisideda puoselėjant etninę kultūrą ir kultūros paveldą. Apie tai liudija per kelis dešimtmečius išleistas ne vienas mokslinis leidinys, šaltinių publikacijos.

Šiuo metu ypatingą dėmesį dr. Liucija Citavičiūtė skiria Martyno Liudviko Rėzos rankraštiniam palikimui. Ji yra 2011 metais išleisto akademinio leidinio „Martynas Liudvikas Rėza. Raštai T. 1” sudarytoja ir vertėja (planuojama išleisti 10 M. L. Rėzos raštų tomų). Premijos laureatė aktyviai dalyvauja ir Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumo veikloje.

Skulptoriui Arūnui Sakalauskui įteikta Liudviko Rėzos premija
Gediminas Pilaitis, 2015-01-11, http://kultura.lrytas.lt/

Neringoje įvertintos žinomo skulptoriaus, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko Arūno Sakalausko pastangos propaguoti praeities paveldo vertybes – už Kuršių nerijai itin reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą jam įteikta Liudviko Rėzos meno ir kultūros premija. Juodkrantėje prie paminklo Kuršių nerijoje, Karvaičių kaime, gimusiam L.Rėzai (1776-1840) susirinkę neringiškiai ir svečiai pirmiausiai pagerbė šio mokslo ir kultūros veikėjo, lietuvių kalbos, raštijos puoselėtojo, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus atminimą. Minint šio iškilaus švietėjo 239-ąsias gimimo metines, gėlės prie paminklo padėjo ir jo autorius – skulptorius A. Sakalauskas. Po to iškilmės persikėlė į Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčią, kur pagerbtas naujasis L. Rėzos meno ir kultūros premijos laureatas. A. Sakalauską pasveikinęs Neringos meras Darius Jasaitis jam įteikė atminimo dovaną – kito skulptoriaus Vytauto Barausko sukurtą žalvario plaketę su L. Rėzos portretu bei jo pasaulėžiūrą formavusiais ryškiausiais Kuršių nerijos simboliais. „A. Sakalauską išgarsino ištisa galerija garsiems lietuvių kultūros ir meno veikėjams sukurtų paminklų. Šį kartą, įvertindami su Neringa susietus šio skulptoriaus darbus, vėl prisimename daugiabriaunę L. Rėzos asmenybę. Jo vardas mums padeda plačiau ir įtaigiau pristatyti visuomenei, užsienio turistams šiandieninį Kuršių nerijos gyvenimą bei jos vertybes“, – pažymėjo D. Jasaitis. Neringos savivaldybė vienbalsiai pritarė Juodkrantėje veikiančio L. Rėzos kultūros centro kuratoriumo sprendimui skirti premiją A. Sakalauskui už reikšmingą ir aktyvią veiklą. Ji kasmet įteikiama kūrėjams, puoselėjantiems šio krašto etninę kultūrą, praeities paveldą, kitus Kuršių neriją garsinančius pasiekimus bei iniciatyvas literatūros, klasikinio ir šiuolaikinio meno sklaidos srityse. Kai kurie ceremonijos dalyviai netgi stebėjosi, kodėl A.Sakalausko indėlis įamžinant L. Rėzos atminimą pastebėtas ir įvertintas tik dabar – aktyviai dirbantis menininkas sukūręs dar vieną paminklą L. Rėzai, iškilusį Karaliaučiuje (Kaliningrade) minint šio miesto įkūrimo 750-ąsias metines. Tai – didžiausių Lietuvos miestų dovana artimiausiems kaimynams. „Gal dėl to, kad pirmiau buvo žodis, o paskui kūnas“, – svarstė į iškilmes atvykęs pernykštis L. Rėzos premijos laureatas, filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis. Jam šis apdovanojimas įteiktas už pastangas puoselėti lituanistinės kultūros tradicijas Neringoje, Klaipėdoje ir Karaliaučiuje, šio regiono istorijos ir kultūros interpretacijas publicistikos knygoje „Karalių miestas be karalių“. A. Sakalauskui ir iš Neringos kilusiam architektui Ričardui Krištapavičiui už Vilniuje pastatytą paminklą Vincui Kudirkai skirta Nacionalinė premija. Todėl skulptorius nesisieloja, kad L. Rėzos atminimą plunksna įamžinę literatai jį aplenkė: „A. Juozaitis tuomet darbavosi kultūros atašė Karaliaučiuje. Be jo pastangų idėja čia pastatyti paminklą L. Rėzai kažin ar būtų sudygusi“. Iškilmėse dalyvavę Kaliningrado kultūros fronto atstovai tvirtino, kad senoji aikštė šalia buvusios katalikų bažnyčios, kurioje stovi A. Sakalausko sukurta L. Rėzos skulptūra, tapo miestiečių ir užsienio turistų pamėgta vieta. Svečiai lietuvio skulptoriaus darbą vertino kaip vienas gražiausių ir prasmingiausių pastarojo laikotarpio šiuolaikiško monumentalaus meno kūrinių Kaliningrade. „Taip jau būna, kai laiko tunelyje susitinka talentingos asmenybės. Sankirtų kibirkštys parodo kelią, kad žengdami pirmyn neklaidžiotume, neįmuktume į akivarus“, – apžvelgdama A. Sakalausko ir jo darbuose pavaizduotų švietėjų kūrybą kalbėjo klaipėdietė poetė Dalia Bielskytė. L. Rėzos premijos laureatui spaudė ranką ir Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade atstovai. Jie A. Sakalauskui įteikė klaipėdiečio literato Sergejaus Isajevo į rusų kalbą išverstos Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ vardinį egzempliorių. Dirbdamas Karaliaučiuje L. Rėza atrado užmiršto Tolminkiemio genijaus kūrinio rankraštį, jis buvo pirmasis „Metų“ leidėjas. Pirmoji L. Rėzos premija įteikta Nidos tautodailininkui Eduardui Jonušui. Jis savo iniciatyva išdrožė ąžuolinį koplytstulpį garsiam kraštiečiui ir pastatė jį Pervalkoje ant Skirpstų kalno. Medyje iškalto L. Rėzos žvilgsnis nukreiptas į 1790 metais smėlio užpustytą gimtąjį Karvaičių kaimą. Antroji L.Rėzos premijos laureatė – juodkrantiškė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto darbuotoja Nijolė Strakauskaitė, įvertinta už leidinius, kuriuose atsispindi Kuršių nerijos istorijos, jos gyventojų tapatumo, kultūros paveldo problematika. L. Rėzos premija įvertinta ir Nidos Thomo Manno memorialinio muziejaus vadovės Vitalijos Teresės Jonušienės veikla. Ji prisidėjo prie įvairių su Kuršių nerijos etninės kultūros ir istorijos sklaida, knygų leidyba, tarptautiniais renginiais susijusių projektų.

Liudviko Rėzos premija – folkloro ansambliui „Giedružė“
 

Septintoji Kuršių nerijoje gimusio Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija skirta Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ folkloro ansambliui „Giedružė“.
Premija skirta Neringos savivaldybės tarybos sprendimu, pritarus Liudviko Rėzos kultūros centro tarybai (kuratoriumui). Nuo 2009-ųjų metų teikiama premija skiriama už Kuršių nerijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą puoselėjant etninę kultūrą ir kultūros paveldą. Taip pat už šiam kraštui reikšmingus pasiekimus literatūros, liaudies meno, klasikinių bei šiuolaikinių menų sklaidos srityse bei iniciatyvas, populiarinančias Kuršių neriją ir prisidedančias prie turizmo plėtros regione.
Svarstant Neringos folkloro ansamblio „Giedružė“ kandidatūrą premijai gauti, buvo įvertintas jo indėlis puoselėjant pamario krašto etninės kultūros, žvejų papročius ir tradicijas, populiarinant Martyno Liudviko Rėzos vardą.
Klaipėdos universiteto Liaudies muzikos katedros Folkloro specialybės magistrės Audronės Buržinskienės vadovaujamas ansamblis įkurtas 2002-aisiais metais ir vienija 31 narį nuo 7 iki 55 metų.
Siekdamas skatinti senųjų dvasinių vertybių integravimą į šiuolaikinę visuomenę, aktyvinti Neringos kultūrinį gyvenimą, ansamblis rengia įvairias etnines programas, edukacinius mokymus suaugusiems ir vaikams, kalendorines šventes.



Taip pat savo kraštą pristato įvairiuosePremijos teikimo iškilmės vyks 2016 m. sausio 9-ąją Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje, minint 240-asias Martyno Liudviko Rėzos gimimo metines. Lietuvoje ir užsienyje vykstančiuose folkloro festivaliuose ir renginiuose. Ansamblis „Giedružė“ yra vienas iš pagrindinių Neringoje vykstančio ta

rptautinio folkloro festivalio „Tek saulžė ant maračių“ organizatorių.
Ansamblis yra išleidęs kompaktinę plokštelę „Iš trijų rytų vėjužis pūtė“ bei sukūręs pamario žvejų gyvenimą ir tradicijas atskleidžiantį vaizdo filmą „Ten ant maračių“. Svarbu tai, kad šio ansamblio repertuarą sudaro ir Martyno Liudviko Rėzos surinktos pamario krašto dainos.
Ansambliui skirta Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija – ne pirmasis jo įvertinimas – 2012-aisiais metais „Giedružė“ pelnė „Aukso paukštę“ (nominacija – „Geriausias krašto folkloro ansamblis ir vadovas“).

 

Roamanas Borisovas
2017 m. Sausio 7 d. Kuršių Nerijoje prie paminklo čia gimusiam iškiliam lietuvių kultūros veikėjui, švietėjui, teologui Martynui Liudvikui Rėzai (1782-1840), pažymint jo gimtadienį pagerbtas ne tik šis šviesuolis, bet ir jo vardu pavadintos premijos laureatas dailininkas Romanas Borisovas. Neringos kurorto savivaldybės įsteigta Martyno Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija įvertinti dailininko ir pedagogo R. Borisovo nuopelnai saugant Kuršių nerijos ir Mažosios Lietuvos paveldą, šio regiono tradicijų tęstinumui reikšminga, aktyvi ir kūrybinga jo veiklą. Lietuvos pajūrį užgulę šalčiai neringiškiams nesutrukdė Juodkrantėje susirinkti prie paminklo L. Rėzai. Pažymėdami švietėjo gimtadienį kalbėtojai prisiminė vingiuotą jo kelią nuo Kuršių nerijos kopų iki Karaliaučiaus universiteto. Iš Kuršių nerijos kilusio Karaliaučiaus universiteto profesoriaus L. Rėzos premija skiriama kasmet Neringos savivaldybės tarybos sprendimu. Kandidatūras teikia Juodkrantėje įsikūrusio L. Rėzos kultūros centro kuratoriumas. Kuratoriumas vienbalsiai pritarė R. Borisovo kandidatūrai – taip neringiškiai įvertino šio menininko indėlį įprasminant, įamžinant ir populiarinant buvusių lietuviškųjų Rytprūsių bei Mažosios Lietuvos kultūros ir istorijos paveldą. Vilniuje gimusio ir augusio, bet dabar pajūryje gyvenančio akvarelininko R. Borisovo kūryba persmelkta šio regiono praeities ženklais – joje ryškėja Kuršių nerijos, Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto motyvai, senoji architektūra, kraštovaizdžiai. Per pastaruosius tris dešimtmečius R.Borisovas surengė apie 70 personalinių parodų ne tik Lietuvoje, bet ir prestižiniuose Europos šalių muziejuose bei meno galerijose. 

 

Juodkrantėje prie skulptoriaus Arūno Sakalausko sukurto paminklo L. Rėzai vykusios iškilmės persikėlė į šalia esančią šimtametę evangelikų ir liuteronų bažnyčią. Ten R. Borisovą sveikino kultūros darbuotojai, jo kolegos menininkai, bičiuliai. Neringos meras Darius Jasaitis premijos laureatui įteikė diplomą ir savivaldybės dovaną – žalvarinę plaketę su L. Rėzos atvaizdu. „R. Borisovo kūriniuose įamžintas paveldas – vertingas palikimas ateities kartoms. Jis aktyviai dalyvauja kultūrinėje veikloje, padeda populiarinti į UNESCO pasaulio gamtos ir kultūros vertybių sąrašą įtrauktą Kuršių neriją“, – pažymėjo D. Jasaitis.

 

2017 –ųjų metų Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija įteikta doc. habil. dr. Ingei Lukšaitei.

Sausio 6 d, šeštadienį, Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje įteikta devintoji Neringos savivaldybės Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija už Kuršių nerijai ir Mažosios (Prūsų) Lietuvos istorijai ir kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą moksliniame – tiriamajame darbe. Po to, kai Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis įvardijo laureatę ir jai įteikė premiją liudijantį atminimo ženklą, gausiai susirinkusi auditorija žinią palydėjo ilgai netylančiais plojimais.

Simboliška, kad 2017 m. pažymėjus Reformacijos 500 metų jubiliejų, o 2018 m. įžengus į Lietuvos valstybės šimtmečio metus, premija įteikta vienai žymiausių Lietuvos istorikių, kurios darbų pagrindu išugdyta ne viena jaunųjų istorikų karta. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė dr. Silva Pocytė pastebėjo, jog tinkamesnio laiko dr. I. Lukšaitei įteikti Rėzos premiją negalėjo ir būti: viena vertus, ji pirmoji šalyje pradėjo nagrinėti Reformacijos procesą Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje, kita vertus, I. Lukšaitės tėvai ir protėviai per kelias kartas formavo tas vertybes, kurios mus atvedė į Vasario 16 – osios Lietuvą.

Pristatydamas dr. Ingę Lukšaitę jos mokinys istorikas dr. Deimantas Karvelis pastebėjo, jog dr. Ingė Lukšaitė dar gūdžiu sovietmečiu pradėjo tyrinėti tam laikui sudėtingas temas – lietuvių kalbos ir Reformacijos istoriją, o tai buvo didžiulis iššūkis. Mokslininkei niekada nereikėjo daryti savo darbų ir pažiūrų „revizijos“. Nesvarbu, kada jos tyrinėjimai buvo publikuoti – dabar ar anuomet, – jie turi ir turės išliekamąją vertę.

„Žodis „Lietuva“ pirmą kartą Žemėje buvo užrašytas moters vienuolės ranka kažkada Kvedlinburgo analuose, lygiai taip geriausia, kas lietuviškai yra parašyta apie Reformaciją, padaryta taip pat moters tyrinėtojos ranka“, – kalbėjo Dr. Deimantas Karvelis. –„Jeigu dr. Ingė Lukšaitė nieko daugiau ir nebūtų parašiusi, jau vien už monografiją „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis“ būtų verta visų įmanomų kultūros ir mokslo premijų“.
Minėtoji studija, mokslininkų dar vadinama istoriografijos viršūne, po 18 metų nuo parašymo buvo išversta į vokiečių kalbą, o jos pristatymas 2017 m. Leipcigo knygų mugėje Vokietijoje sukėlė tikrą kultūrinį ažiotažą.
Pasak D. Karvelio, I. Lukšaitė yra pasiekusi aukščiausią lygmenį istoriko darbe: ji sugebėjo sukurti mūsų kultūros istorijos sintezę. Tokių mokslininkų per visą Lietuvos istoriją nėra jau tiek daug.

Dr. Ingė Lukšaitė, atvykdama į Juodkrantę atsiimti Martyno Liudviko Rėzos premijos, iš Vilniaus atsivežė ir savo naujausią knygą – plačiajai visuomenei skirtą „Kai tikėjimas keitė pasaulį… Reformacija Lietuvoje“, kuri bus pristatyta vasarį Vilniaus knygų mugėje.

Tarusi padėkos žodį, dr. Ingė Lukšaitė pasidžiaugė šaknis Juodkrantėje įleidusiu Liudviko Rėzos vardo kultūros centru, buriančiu mokslininkus, išsibarsčiusius po visą Lietuvą. Šis centras įsteigė Martyno Liudviko Rėzos premiją, nuolatos visuomenei primenančią, kaip svarbu išsaugoti Mažosios (Prūsų) Lietuvos kultūros paveldą ir jos vertybes. Visi minėtieji darbai, anot laureatės, liudija apie išmintingą Neringos savivaldybę ir jos vadovus – merą bei vicemerą.

„Kuo daugiau dirbu, tuo labiau įžvelgiu Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakų mūsų modernioje kultūroje. Jei pabandytume įsivaizduoti, kad nebūtų Mažvydo, Bretkūno, Vilento, nebūtų Kleino pirmosios gramatikos, nebūtų Donelaičio, Rėzos, mes pasijustume labai skurdūs… „ – kalbėjo dr. Ingė Lukšaitė, priminusi, jog XIX amžiuje Lietuvos atgimimas buvo įmanomas tik dėka Mažosios (Prūsų) Lietuvos. – „Iš tiesų – jei tiksliai sakytume – tai nebuvo atgimimas. Tai buvo gebėjimas atsistoti ant kojų, ir tą galimybę sukūrė Mažosios Lietuvos žmonės.“

„Atvirumą pasauliui mes šiandien suprantame kaip kosmopolitizmą, o ne kaip gebėjimą perimti tai, kas yra geriausia, perkurti ir išlikti savimi,“- paralelę tarp anų ir šių laikų nubrėžė devintoji Rėzos premijos laureatė dr. I. Lukšaitė.
„Mes, istorikai, turbūt nieko daugiau ir negalime nuveikti, tik sudaryti galimybę visuomenei suvokti kultūrinės atminties jėgą“, – baigdama pasakė iškili kultūros ir istorijos tyrėja, ilgus dešimtmečius rašanti mūsų tautos kultūros atminties studiją.

Thomo Manno kultūros centro direktorė dr. Lina Motuzienė laureatei padėkojo už jos asmeninį – mokslininkės ir žmogaus – pavyzdį, jaunus doktorantus įkvėpusį nenuleisti rankų, patikėti savo jėgomis ir baigti pradėtus darbus. Apie dr. Ingės Lukšaitės indėlį, 15 metų jauname Klaipėdos universitete ugdant doktorantus, kalbėjo ir šio universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė doc. dr. Silva Pocytė. O minėto instituto doc. dr. Nijolė Strakauskaitė išskyrė dr. I. Lukšaitės – kolegės nuoširdumą, jos patarimus, kurių profesorė niekada negailėjo, o tai šiandieniniame akademiniame pasaulyje yra reta: „ Pokalbiai universitete tarp paskaitų su I. Lukšaite buvo visada prasmingi, profesine prasme inspiruojantys ir intriguojantys, verčiantys pasigilinti į vieną ar kitą Prūsijos Lietuvos istorijos aspektą.“

„Ingė Lukšaitė yra reiškinys lietuvių kultūroje ir moksle. Galbūt nedaugeliui žinoma, kad I. Lukšaitė yra šiandien leidžiamų Rėzos raštų krikštamotė. Lietuvoje rusenusiai idėjai ji įpūtė ugnies,“ – sveikinimo kalboje pasakė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja dr. Liucija Citavičiūtė, šiandien Lietuvoje labiausiai besigilinanti į Rėzos palikimą.
Juodkrantės bažnytėlėje skambėjo Mažosios Lietuvos tapatybę atspindinčios evangelikų liuteronų giesmės bei Liudviko Rėzos užrašytos liaudies dainos, atliekamos dviejų Neringos folkloro ansamblių – nidiškių „Giedružės“ ir juodkrantiškių „Aušrinės“. Premijos įteikimo ceremoniją, jai suteikusi sakrališkumo, vedė nidiškė Aušra Feser.
Žurnalistė Raimonda Ravaitytė – Meyer
Neringos kultūros almanacho „Dorė“ redakto

Pirmąjį šių metų šeštadienį Neringoje lydėjo jubiliejinės dešimtosios Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premijos teikimo iškilmės.

Kaip pastebėjo renginį pradėjusi žurnalistė Raimonda Ravaitytė Meyer, pažymint Lietuvos valstybės šimtmetį jubiliejinė premija skirta juodkrantiškiui skulptoriui, pedagogui Albertui Danilevičiui. Žmogui, kuriam nereikia priminti, kad jis yra lietuvis.

Netikėta iškilmių įžanga tapo režisierės Inesos Kurklietytės filmo, kuris pristato A. Danilevičiaus pasaulį, premjera.

„Filmas nekurtas progai apie premijos teikimą. Jis kurtas metus ir joks filmas, joks meno kūrinys negali pilnai išsakyti, kas iš tikrųjų yra mūsų Albertas“, – kalbėjo I. Kurklietytė, pabrėžusi, kad šis filmas yra tik štrichai, tai yra tos emocijos, kurios buvo išgyventos kartu.

Iškilmių metu Albertas Danilevičius buvo lyginamas su pirmosios M. L. Rėzos vardo premijos laureatu, Neringos garbės piliečiu Eduardu Jonušu ir net įvardintas kaip jo darbų tęsėjas. Simboliška, kad jubiliejinės premijos laureato biografiją pristatė E. Jonušo žmona, bendražygė, muziejininkė ir E. Jonušo namų sergėtoja Vitalija Teresa Jonušienė. Ji pastebėjo, kad atvykus gyventi į Kuršių neriją A. Danilevičiui buvo labai svarbu rasti santykį su šia vietove.

„Per beveik ketvirtį amžiaus menininkui pavyko prisijaukinti Kuršių neriją – asketišką, minimalistinę žemę. Jis suvokė, kad čia svarbi darna su aplinka, kad bet koks brutualus įsiveržimas sugriaus nuo amžių nusistovėjusią harmoniją. Ne kartą yra pastebėjęs, kad svarbiausia jam kompozicija, formos poezija“, – kalbėjo V. T. Jonušienė.

Menininkas kuria skulptūras iš akmens, medžio, metalo, nendrių, smėlio ir ledo, o jo darbų daugiausia Nidos ir Juodkrantės gyvenvietėse.

„Prasminga tai, kad premija teikiama bažnyčioje. Šiandien jau teko girdėti žodžius, kad viskas yra duota iš aukščiau. Tiems, kurie gavo šią premiją duota misija prisiliesti prie kitų, išmokyti kurti, atskleisti kitus ir patiems kurti. Albertas yra to įrodymas. Pažįstame ne vieną žmogų, kurie dėka Alberto paėmė pirmą kartą teptuką į rankas. Džiaugiuosi, kad tokie žmonės kaip jis įžiebia liepsną, ugnį savo buvimu“, – įteikdamas premiją kalbėjo Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis.

Neringos savivaldybės tarybos sprendimu Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija A. Danilevičiui skirta už Kuršių nerijai ir Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybišką veiklą, už išliekamąją vertę turinčius šiuolaikinio meno kūrinius, etninės kultūros paveldo puoselėjimą, kultūros ir meno iniciatyvas, populiarinančias Kuršių neriją ir prisidedančias prie kultūrinio turizmo plėtros, edukacinę veiklą.

„Ačiū, kad nusprendėte man skirti Liudviko Rėzos premiją. Bijau, kad netyčia persistengta, persistengiau ir sukūriau klaidingą jums įspūdį. Dėl to labai atsiprašau, manau, kad yra daug asmenybių, kurios tikrai tokios premijos yra vertos. Tiems, kam atrodo, kad aš klystu – pasakysiu, kad veikiau aš ne vienas. Pirmiausia dėkui Dievui, kad sukūrė mano programėlę ir leido šiam pasaulyje atsidurti mamytės ir tėčiaus glėbyje“ – tokiais padėkos žodžiais savo kalbą pradėjo premijos laureatas, vėliau išvardinęs būrį žmonių, kurie jį vedė gyvenimo, kūrybos keliu, prisidėjo prie idėjų įgyvendinimo.

Plungėje gimęs A. Danilevičius akmens apdirbimo mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume, o po to Vilniaus dailės akademijoje baigė skulptūrą. Su šeima iš Vilniaus menininkas į Juodkrantę persikėlė gyventi 1994-aisiais.
A. Danilevičius yra Gintaro įlanką kasmet puošiančio nendrinių ugnies skulptūrų simpoziumo iniciatorius ir dalyvis. Taip pat Pajūrio apsauginio kopagūbrio bei Smėlio skulptūrų simpoziumų iniciatorius. Juodkrantės pamario akmens skulptūrų simpoziumo dalyvis (sukurtos skulptūros „Debesys – krantas“, „Lela“).
Įsimintini A. Danilevičiaus darbai: tvorelės ir pakyla Naglių gamtos rezervate, „Neringos krėstas“ – Tylos slėnyje, memorialinė lenta ant Thomo Manno namo, antkapiniai paminklai dailininkams Eduardui Jonušui etnografinėse Nidos kapinėse, Vaclovui Kaminskui – Juodkrantės kapinėse, knygų nameliai – švyturiai Nidoje ir Juodkrantėje.

Vaizdo reportažas apie premijos įteikimą

Neringos miesto savivaldybės informacija

2020 m. sausio 11-ąją, minint Martyno Liudviko Rėzos 244-ąsias gimimo metines, Juodkrantėje įteikta vienuoliktoji šio vardo kultūros ir meno premija. Iškilmės prasidėjo šventiniu minėjimu prie M. L. Rėzos paminklo vėliau Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje vyko iškilmingas XI-osios Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premijos įteikimas prof. dr. Ruth`ai Leiserowitz.

Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija Neringos savivaldybės tarybos sprendimu skirta prof. dr. Ruth`ai Leiserowitz.
Prof. dr. Ruth`ai Leiserowitz premija skirta už Kuršių nerijai ir Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybišką veiklą mokslinėje tiriamojoje ir kultūros puoselėjimo veikloje.
Premija skirta atsižvelgiant į Liudviko Rėzos kultūros centro tarybos (kuratoriumo) siūlymą. Mokslininkės kandidatūrą premijai gauti pateikė Thomo Manno kultūros centras.

Anot Thomo Manno kultūros centro atstovų, prof. dr. Ruth Leiserowitz yra asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką Neringos kultūriniame gyvenime. Jos mokslinė ir kultūrinė veikla jau tris dešimtmečius yra susijusi su Neringa ir miesto garsinimu tarptautinėje arenoje.

1995-aisiais Nidoje įsteigus Thomo Manno kultūros centrą, prof. dr. Ruth Leiserowitz tapo viena pirmųjų centro darbuotojų (1996-1999), jau tuo metu prisidėdama prie to, kad centras taptų intensyvių Baltijos jūros regiono kultūros mainų vieta. Nuo 2009-ųjų R. Ruth Leiserowitz yra tarptautinio kuratoriumo, kuruojančio Thomo Manno kultūros centro veiklą, pirmininkė. Per šį laikotarpį surengta vienuolika Thomo Manno festivalių, kasmet sutraukiančių į Nidą gausybę intelektualiosios kultūros mėgėjų.

Prof. dr. Ruth Leiserowitz ne tik aktyviai dalyvauja Thomo Manno kultūros centro veikloje, organizuojant konferencijas skirtas Rytų Prūsijos istorijai, bet ir moksliniais darbais populiarina Kuršių nerijos vardą istoriniame kontekste.



Neringos miesto savivaldybės informacija

HABIL
2021 m. sausio 9 dieną įteikta dvyliktoji Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno
premija, praėjusiųjų metų gale paskirta archeologei, habil. dr. Rimutei Rimantienei už Kuršių
nerijai ir Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybišką mokslinę
tiriamąją ir kultūros puoselėjimo veiklą. Nuo 2008 m. Neringos savivaldybės tarybos įsteigta
premija įteikiama kasmet per M. L. Rėzos gimtadienį (Rėza gimė Karvaičių kaime 1776 m.
sausio 9 d.)
Dėl viruso pandemijos minėtosios premijos teikimo ceremonija iš Juodkrantės evangelikų –
liuteronų bažnyčios nusikėlės į virtualią erdvę. Padėkos žodį iš savo namų Vilniuje tarė premijos
laureatė habil. dr. R. Rimantienė, 2020 metais sulaukusi 100 metų jubiliejaus. Iškilią
mokslininkę sveikino Neringos meras Darius Jasaitis, kalbėjo Rimantienės mokinys prof. dr.
Adomas Butrimas, neringiškiai – istorikė doc. dr. Nijolė Strakauskaitė, Neringos muziejų
direktorė dr. Lina Motuzienė.
Į Nidą ieškoti senųjų gyventojų palikimo R. Rimantienė išsiruošė 1973 m. po sėkmingų
kasinėjimų ir atradimų Šventojoje. Apie tai savo prisiminimuose ji rašo: „Atlikti čia tyrimus
mintis kilo ne staiga ir ne dėl gražios gamtos vietelės. Jaučiau, kad ten rasiu trūkstamą grandį
akmens amžiaus istorijos grandinėje. Mintis apie Nidą man kilo tiesiog iš pasipiktinimo. Tėtės
bibliotekoje buvo visi Prūsijos leidiniai apie akmens amžiaus ir, beje, kitų laikotarpių
tyrinėjimus. Visus juos buvau gerai perskaičiusi. Kuršių nerijos radiniai pakliuvo į mokslininkų
akiratį dar XIX a.“ Tačiau vokiečių, o ir lenkų tyrinėjimų medžiaga žuvo II Pasaulinio karo
audrose, todėl R. Rimantienei atrodė ypač svarbu atrasti ir panagrinėti beveik nežinomą
archeologijos paminklą, esantį Lietuvoje.
1973- 1978 m. Nidoje vykusių archeologinių kasinėjimų, vadovaujamų R. Rimantienės, metu
ištirtas daugiau kaip 4600 kv. m. plotas, rasta gausybė radinių, tarp kurių – vien keramikos
objektų per 100 tūkst. vienetų (jie saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje, keletas
pavyzdžių yra nuolatinėje Neringos istorijos muziejaus ekspozicijoje). Apibendrindama minėtų
kasinėjimų medžiagą, 1989 m. R. Rimantienė parengė monografiją „Nida – senųjų baltų
gyvenvietė“, o 2016 m. išleido papildytą monografiją anglų kalba „Nida: A Bay Coast Culture
Settlement on the Curonian Lagoon“. Jose galima pažinti vėlyvojo neolito gyventojų materialiąją
ir dvasinę kultūrą. 1999 m. lietuvių ir vokiečių kalbomis išėjo knyga „Kuršių nerija archeologo
žvilgsniu“, o 2000 –ųjų vasarą R. Rimantienė dar kartą sugrįžo į Nidą ir su Vilniaus dailės
akademijos studentais atkūrinėjo senosios Nidos keramikos gamybos tradiciją.
Nidos gyvenvietė – vienas žymiausių ir didžiausių Lietuvos vėlyvojo akmens amžiaus (neolito)
archeologijos paminklų Lietuvoje ir visame Pietrytiniame Baltijos krante – turėjo didžiulę
reikšmę besiformuojančiai ankstyvajai baltų kultūrai.

Po jau minėtų atradimų Nidos senovės gyvenvietė (šalia Šventosios akmens amžiaus
gyvenviečių komplekso) yra tapę visos Europos mastu reikšmingais archeologijos paminklais.
Dabarties lietuvių archeologų teigimu, nė viena naujausia teorija iš akmens amžiaus neapsieina
be R. Rimantienės darbų analizės.
Kaip teigia Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė Dalia Ostrauskienė, R. Rimantienės
atlikti Nidos senovės gyvenvietės moksliniai tyrimai yra aktualūs ne tik archeologams,
geologams, etnologams, bet ir visiems, besidomintiems seniausia mūsų krašto, ypač baltų kilmės,
istorija. Jos mokslinis įdirbis padeda spręsti bendraeuropines archeologijos mokslo problemas,
susijusias su Baltijos regiono apgyvendinimo pradžia, senųjų europietiškų kultūrų gyvenimo
būdo, meno, ritualų reikšme, taip pat indoeuropietiškų kultūrų migracija ir baltų kultūros
formavimusi.
Nidos senoji gyvenvietė, vadinama Penkių kalvelių gyvenviete, į Kultūros vertybių registrą
įtraukta 2001 m. (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 26019). Tai valstybės saugomas
nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektas, kurio vertingųjų savybių pobūdis –
archeologinis ir kraštovaizdžio. Objekto plotas – 26 609 kv. m.
R. Rimantienės kandidatūrą Martyno Liudviko Rėzos premijai pateikė Lietuvos nacionalinis
muziejus, rekomendavo Vilniaus dailės akademija, sprendimą priėmė Neringos savivaldybės
taryba pritarus Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumui.
Nuoroda į virtualų pristatymą – https://youtu.be/6oxup5SaAUU
Liudviko Rėzos kultūros centro informacija
Parengė Raimonda Meyer – Ravaitytė

13 REZOS PREMIJAMinint Martyno Liudviko Rėzos 246-ąsias gimimo metines, Neringos meras Darius Jasaitis
įteikė tryliktąją šio vardo kultūros ir meno premiją architektei, dailininkei Jūratei Bučmytei ir
dailininkui, dizaineriui Albertui Krajinskui. Iškilminga ceremonija vyko Juodkrantės
evangelikų Liuteronų bažnyčioje, kurioje susirinko norintieji pasveikinti šiuos talentingus
menininkus ir kartu pasidžiaugti.
Premija skirta už Kuršių nerijai ir Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) kultūros
tradicijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybišką veiklą, už išliekamąją vertę turinčius
šiuolaikinio meno kūrinius, etninės kultūros ir paveldo puoselėjimą, kultūros ir meno
iniciatyvas, populiarinančias Kuršių neriją ir prisidedančias prie kultūrinio turizmo
plėtros, taip pat edukacinę veiklą.
Dailininkų kandidatūrą premijai gauti pateikė Liudviko Rėzos kultūros centras, kandidatūrai
pritarė šio centro kuratoriumas, ypač akcentuojant menininkų indėlį į tarptautinę Kuršių
nerijos vardo ir kultūrinės tradicijos sklaidą parodų, leidinių ir kitomis formomis – jų darbai
buvo eksponuojami ir daugelyje Europos bei Azijos šalių.
2021 m. spalio 27 dienos Liudviko Rėzos kultūros centro Tarybos (kuratoriumo) posėdyje
taip pat buvo akcentuota, kad savo kūryboje menininkai atspindi vietovės dvasią, jų kuriami
paveikslai apie krikštus, kurėnus, vėtrunges ir gyvenamuosius namus puošusius žirgelius
pasakoja Kuršių nerijos istoriją, o edukacinė veikla supažindina su vietinių gyventojų
tradicijomis, papročiais. Visiems kuratoriumo nariams išsakius argumentus, buvo vienbalsiai
pritarta Jūratės Bučmytės ir Alberto Krajinsko kandidatūrai.
Kelis dešimtmečius Juodkrantėje gyvenančių dailininkų Alberto Krajinsko ir Jūratės
Bučmytės kūrybinis prisilietimas, susijęs su Kuršių nerija, įvyko dar 1988-1989 m., kai buvo
parengtas Neringos miesto viešųjų erdvių apipavidalinimo stilius. Iki 1990 m. galiojusių
įvažiavimo į Neringą leidimų dizainas taip pat buvo sukurtas šių dailininkų. Pirmuosius šių
menininkų dailės kūrinius parodoje buvo galima išvysti 1990-1991 m., LR Kultūros
ministerijos organizuoto tarptautinio dailės plenero metu, o pirmoji personalinė šių dailininkų
paroda buvo surengta Juodkrantėje 1991 m. Albertas Krajinskas ir Jūratė Bučmytė per ilgą
kūrybinį kelią surengė įspūdingą skaičių parodų – 173, ir absoliuti jų dauguma yra susijusi su
Kuršių nerija.
Menininkai neapsiriboja tik parodomis, jie yra ir knygų iliustratoriai, veda viešas paskaitas,
rengia seminarus, stengdamiesi menininko žvilgsniu perteikti meilę šio krašto grožiui. O šios
vasaros pabaigoje neringiškius ir Neringos svečius nudžiugino vienas ryškiausių Neringos –
Lietuvos kultūros sostinės renginių – tai opera-triptikas „Neringa“, kuriam scenografiją ir
sceninius kostiumus taip pat sukūrė būtent šie dailininkai. Jie yra ir tarptautinio kamerinio
festivalio „Kuršių nerija“ vizualinių sprendimų kūrėjai, be to, daug konsultavo Neringos –
Lietuvos kultūros sostinės prekės ženklo atrankos ir kūrimo procese.
NERINGOS MIESTO SAVIVALDYBĖS INFORMACIJA