Parodos „APIE KARVAIČIŲ DAINIŲ – MŪSŲ VEDLĮ VAKARUOSNA“ atidarymas

Šie metai pažymėti iškilaus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo Martyno Liudviko Rėzos 250-ųjų gimimo metinių jubiliejumi. Šiai progai paminėti skirta unikali menininkų, Martyno Liudviko Rėzos kultūros ir meno premijos laureatų, Jūratės Bučmytės ir Alberto Krajinsko paroda. Liepos 30 d. 17:00 val. paroda atidaroma Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė) ir bus eksponuojama iki rugpjūčio 29 d. Parodos atidaryme skambės Majos Butinaitės atliekama fortepijono muzika.

Jūratė Bučmytė ir Albertas Krajinskas – pasaulyje retas kūrybinis ir gyvenimo tandemas. Jų darbai gimsta bendrystėje: menininkai kartu dirba prie tų pačių drobų ir akvarelių, pratęsdami bei papildydami vienas kito potėpius. Autoriai naudoja sudėtingą, laiko ir kantrybės reikalaujančią klasikinę architektūrinio liejimo akvarele techniką, kurioje kiekvienas sluoksnis nugula milimetro tikslumu, grąžindamas praeities vaizdams fotografinį tikslumą.

Paroda „APIE KARVAIČIŲ DAINIŲ – MŪSŲ VEDLĮ VAKARUOSNA“ – tai gili meninė refleksija, jungianti Kuršių nerijos istoriją, etnokultūrą ir prarastąjį krašto peizažą. Remdamiesi ilgamečiais tyrimais bei istoriniais archyvais, dailininkai savo kūriniuose kruopščiai rekonstruoja ikikarinį Neringos kraštovaizdį – nuo užpustytų kaimų dykumos iki Juodkrantės „aukso amžiaus“ architektūros didybės.

Mūsų tikslas – sukurti kuo tikresnį Kuršių nerijos vaizdą, kuris čia buvo kuriamas šimtmečiais. Ateiname tyliai paduoti ranką tam, kas slysta, pasidalinti šio krašto dvasia.“ – J. Bučmytė.

Ateikite pajusti Kuršių nerijos gyvąją atminties dvasią ir išskirtinį meninį meistriškumą.

www.juratealbertas.lt

ŽUVĖDRA ANT BRIEDŽIO NUGAROS

Dailininkams Jūratei Bučmytei ir Albertui Krajinskui

Yra tokia vieta Lietuvoje, kur galima tik nuplaukti. Todėl žmonės, ten atsidūrę, neišvengiamai būna kiek paplaukę. … Tuo Albertas Krajinskas užsiima ne vienas, o su savo soror artis Jūrate Bučmyte, kurios vardas yra tiesiogiai susijęs su šia vieta, o pavardės nevalia nė pamėginti kaip nors aiškinti, nes tai pernelyg intymu. Nebent koks prėskamintis kalbos chemikas joje įžvelgtų bučių – varžą žuvims gaudyti. Bet ir tuo atveju liktų didi paslaptis, kokias gi žuvis nežinomybės gelmėse jūrų valdovė gaudo…

… Kadangi atplaukia čia kasmet, taigi yra jau gerokai paplaukę, Albertas Krajinskas su Jūrate Bučmyte piešia ir tapo dažniausiai laivus. Ypač Albertas – itin daug laivų, ištisas virtines laivų, susispietusių į guotus ar išrikiuotų eilėmis, taip kad laivai užima visą drobės plotą, visą akiratį, visą pasaulį. Laivai visur, atvirai, prikišamai, pirmame plane, arčiau vienas už kitą, didesni vienas už kitą, augantys ir besidauginantys kaip kiokie gyvūnai. Dar kiek, ir visą regimąjį lauką užimtų vienas visus peraugęs ir užstojęs laivas, ir tuomet Albertui tektų piešti ir tapyti nebe laivą, o atskiras jo dalis, dar arčiau – tiesiog atskirus daiktus: stiebus, virves, lentas, vinis, kibirą, puodelį, butelį… Ir kas beįrodys, jog tai, tiesą sakant, vis dar laivas, o ne paprasčiausia užutėkio buitis? Panašiai pernelyg prisiartinus nebelieka mylimosios kūno, veido, o tik spuogeliai ir odos poros, ląstelės… Prarasti galima ne tik nutolstant, bet ir artinantis, perdėm prisikišus. Tikrovė skaudi ir grėsminga ne tik atstumais, tolumu, bet ir gelme, todėl įžvalgos, tos gilinimosi aistros vedamas žmogus atsiduria dideliame pavojuje, ne mažesniame nei vedamas aistros keliauti. Norėdamas išsaugoti savo svajonių laivus jis yra priverstas rasti kažkokią išeitį, sprendimą. Mintį čia vėlgi pakiša pats laivo vaizdinys: juk laivo paskirtis kaip tik yra plaukti per gelmę, joje neskęstant! Kitaip sakant, gelmė turi atsidurti už laivo borto, kaip jai ir priklauso. Alberto paveiksluose taip ir atsitinka: iš pirmo žvilgsnio, vien laivai, virtinės laivų, užimančių visą drobės plotą, visą akiratį, bet jeigu įsižiūri tarp laivų, kaip tik tenai smulkiausiomis detalėmis, visomis savo smulkmenomis kuša gyvenimas, kaip tik tenai, lyg pasislėpęs už borto, plyti pasaulis: mėnulis ir žvaigždės, švyturiai ir bažnyčios, medžiai ir gyvūnai, ir paukščiai. Pavyzdžiui, briedis su sparnus pakėlusia žuvėdra ant nugaros. Daug briedžių su sparnus pakėlusiomis žuvėdromis ant nugarų. Bet prisiminus, jog kupranugaris vadintas „dykumų laivu“, o pats laivas, pagal vikingų keningus, – tai „marių žirgas“, kyla įtarimas, ar tik ir šitas briedis nėra dar vienas slaptas laivas, dar vienas Nerijos kur(š)ėnas, užsiauginęs burių „sparnus“ ant nugaros skrydžiui per dangaus vandenyną…  Tuomet aišku, kodėl vietoj virtinės laivų, laivų, laivų kitame paveiksle, žiūrėk, jau virtinė briedžių, briedžių briedžių… O Jūratė į gelmę nežiūri – ji žiūri į tolį, aukštyn. Jos bažnyčia, namas, pušis, darželis, jos briedžiai ir žuvėdros tarsi natūralistiški, gyvi. Tarsi ant delno. Jauki šilta gyvenimo sala bekraščiam vandenyne. Tarsi laive, per begalinių tolių ūkanas tyliai plukdančiame anapus, kur ilgesys ir nuojauta nebe išskaido, kaip kad įžvalga, o sulydo viską į vieną nebūties miglą. Užtat jiedu neišskiriami kaip briedis su žuvėdra.

Humanitarinių mokslų dr. Dainius Razauskas