Liudviko Rėzos kultūros centras kviečia aplankyti grafiko Vytauto Antano Jakščio (1937–2022) darbų parodą.

Sakmė apie pajūrio kraštą

Grafiko Vytauto Antano Jakščio (gim. 1937 m.) asmenybę vaizdžiai apibūdino klaipėdiškis tapytojas Juozas Vosylius. 2010 metais jis, nutapęs dailininko portretą, kitoje drobės pusėje užrašė: „Šviesaus dailininko portretas“. Santūrus, kuklus, bet ir jaučiantis savo vertę žmogus – retas paukštis menininkų bendruomenėje. Ir – šviesus…

A. Jakštys visą gyvenimą paskyrė meninei kūrybai ir jautėsi esąs Lietuvos– jūrinės valstybės – pilietis, o tai nedažnai pasitaiko. Dalyvavo parodose, eksponavo grafikos darbus sausos adatos ir oforto technika jūros, pamario, uosto, žvejybos temomis. Nedidelio formato estampuose Jakštys perteikė tarsi laike sustojusio pamario gyventojų aplinkos žavesį, kamerinius peizažo motyvus, dores: „Vakaras prie marių“ (1974), „Vakaras Drevernoje“ (1977), „Nidos kampelis“ (1983) ir daugelis kitų. Jo kūrybą itin taikliai apibūdina iškilaus klaipėdiškio dailėtyrininko Jono Tatorio straipsnio apie šį menininką pavadinimas – „Sakmė apie žmogų, žemę ir jūrą“.

Dailininkas taip pat kuria ir pasteles – jos pasižymi laisvu ekspresyviu stiliumi, spalvų ryškumu. V. A. Jakščio jaunystėje, kaip tada įprasta Lietuvoje, būti dailininku reiškė būti tapytoju. Tačiau gyvenimas, studijos pakreipė į grafiką. Vytautas Jakštys pamėgo šį meną, ypač oforto techniką, ir kūrė širdžiai mielus pamario bei pajūrio vaizdus. Kai kada pasidarydavo nedidelius eskizėlius, bet labiausiai brangūs Juodkrantės, Nidos vaizdai buvo giliai nusėdę atmintyje ir širdyje, tad juos nebent dar kokia natūros detale papildydavo.

Šių dienų meno mylėtojui Jakščio biografijos faktai atrodytų tarsi iš kino filmo. Šakių apskrities Steponkiškių kaime neturtingų ūkininkų šeimoje gimęs berniukas gailiai dūsaudamas stebėjo turtingų ūkininkų vaikus, kuriems iš miesto parveždavo dažų, popieriaus… Pats tegalėjo susirasti anglies gabaliuką ir sienos apmušalo skiautę piešinukui. Tuomet manė, kad tapti dailininku galėtų būti pati didžiausia svajonė. Deja, tėvas vaiko noro visai nesuprato, o mama išsiuntė jį pas savo seserį į Kauną, į Taikomosios ir dekoratyvinės dailės technikumą. Atrodė, taps laisvu dailininku, bet netrukus paaiškėjo, kad čia ruoš… dailės mokytojus. Po technikumo Jakštys įstojo į Lietuvos valstybinį dailės institutą ir studijavo grafiką. Baigus studijas pagal tuometę tvarką buvo paskirtas į Šilutę ir dvejus metus privalėjo dirbti rusų mokykloje, o papildomai dar dėstyti ir geografiją, nes trūko reikiamo pamokų krūvio. Tik išdirbus dvejus metus pagal paskyrimą dailininkas pagaliau gaudavo diplomą. Tada teko Vytautui dirbti lietuviškoje mokykloje, dar Šilutės kultūros namuose. Žadėjo jam duoti valdišką butą, bet teko gyventi bendrabutyje.

Dailininko bendramoksliai skulptoriai Violeta Skirgailaitė ir Dmitrijus Jefremovas ėmė kviestis jį į Klaipėdą, kad visi kartu galėtų įkurti dailės mokyklą. Taip Vytautas Antanas Jakštys persikraustė į uostamiestį. Nuo pat įkūrimo dėstė Vaikų dailės mokykloje (nuo 2006 m. – Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykla), 1975-aisiais įsiliejo į Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto dėstytojų gretas. Taip jau susiklostė: nors mokytoju būti nesinorėjo, bet visą gyvenimą teko juo būti. Tai tikrai netrukdė jo doram darbui – ir buvę mokiniai, ir studentai prisimena jį šviesiai ir su pagarba.

1978 m. V. A. Jakštys įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą, buvo Klaipėdos skyriaus Grafikos sekcijos pirmininkas. Surengė individualias parodas Klaipėdoje (1972, 1977, 1987), taip pat Vilniuje: 1977 m. – tuomečiame Petro Cvirkos dailės salone (dabar – Pamėnkalnio galerija) ir 1987 m. – Meno darbuotojų rūmuose (dabar – LR Prezidentūra). Jo kūrinių turi įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

Šioje parodoje matome Vytauto Antano Jakščio beveik dvidešimties metų darbus. Jie kameriniai, jaukūs ir švelnūs, atlikti su atsidėjimu pamėgtajam ofortui ir atspindintys meilę gimtajai šaliai.

Parodos kuratorė: Menotyrininkė, Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros prof. dr. Ramutė Rachlevičiūtė

Paroda veiks 2026 m. birželio 6 d. – liepos 2 d.

 Liudviko Rėzos kultūros centras
L. Rėzos g. 8B, Juodkrantė, Neringa